Antiparazitiniai preparatai yra dažniausiai naudojama veterinarinių vaistų grupė, ir kartu — dažniausiai neteisingai parenkama. Lentynose esantys lašai, tabletės ir antkakliai skiriasi ne tik prekės ženklu, bet ir veikliosiomis medžiagomis, kurių kiekviena turi savo spektrą, veikimo trukmę ir rūšines apribojimus. Šis straipsnis apžvelgia pagrindines klases ir principus, pagal kuriuos preparatas parenkamas konkrečiam gyvūnui. Toks parinkimas — pagal rūšį, svorį, amžių ir gyvenimo būdą — yra veterinarijos specialistų darbas; Sostinėje jį atlieka Jakovo klinika Vilniuje, derindama profilaktiką su gyvūno sveikatos istorija.
Išoriniai parazitai: pagrindinės klasės
Izoksazolinai. Naujausia klasė, veikianti sistemiškai — preparatas patenka į kraują, o parazitas žūsta įkandęs. Veikia blusas ir erkes, kai kurie atstovai — ir niežų erkes. Formos — kramtomosios tabletės ir lašai. Veikimo trukmė nuo mėnesio iki trijų. Dėl sisteminio veikimo neapsaugo nuo įkandimo paties, todėl erkių platinamų ligų prevencijai derinami su repelentais rizikos regionuose.
Fenilpirazolai. Fipronilas ir jo dariniai — kontaktinio veikimo lašai, kaupiasi odos riebalinėse liaukose. Veikia blusas ir erkes, trukmė apie mėnesį. Ilgai naudojami, todėl kai kuriose blusų populiacijose aprašytas sumažėjęs jautrumas.
Piretroidai. Permetrinas, deltametrinas, flumetrinas — kontaktiniai repelentai su nužudymo efektu, dažni antkakliuose ir lašuose šunims. Turi atbaidymo poveikį, kuris vertingas erkių prevencijai. Griežtai netinka katėms dėl neurotoksiškumo — tai vienintelė klasė, kur rūšinė klaida gali būti mirtina.
Neonikotinoidai. Imidaklopridas, nitenpiramas — veikia blusas, ne erkes. Nitenpiramas tablečių forma veikia per valandą, bet tik parą, todėl naudojamas kaip skubi priemonė, ne profilaktika.
Insektų augimo reguliatoriai. Metoprenas, piriproksifenas, lufenuronas — neužmuša suaugusių blusų, bet nutraukia jų dauginimosi ciklą. Naudojami deriniuose su kitomis klasėmis, kad kontroliuotų aplinkos užterštumą kiaušinėliais ir lervomis.
Vidiniai parazitai: pagrindinės klasės
Benzimidazolai. Fenbendazolas, febantelis — plataus spektro prieš nematodus ir kai kuriuos pirmuonius, saugūs jauniems ir nėščioms gyvūnams. Dažnai reikia kelių dienų kurso.
Makrocikliniai laktonai. Ivermektinas, milbemicinas, moksidektinas, selamektinas — veikia apvaliąsias kirmėles, dalis — ir išorinius parazitus bei širdies kirmėlių lervas. Kai kurioms šunų veislėms su tam tikra genų mutacija dalis šios klasės preparatų yra neurotoksiški net įprastomis dozėmis — tai svarbus rūšies ir veislės apribojimas.
Prazikvantelis. Vienintelis plačiai naudojamas preparatas prieš kaspinuočius. Įeina į daugumą kombinuotų preparatų, tačiau atskirai naudojamas, kai kaspinuočiai yra vienintelis taikinys.
Pirantelis. Veikia apvaliąsias kirmėles, saugus kačiukams ir šuniukams, nuo kelių savaičių amžiaus. Dažnai derinamas su prazikvanteliu.
Parinkimo principai
Pirmas — rūšis. Katėms ir šunims skirtų preparatų sąrašai nesutampa, o kai kurios klasės vienai rūšiai draudžiamos. Antras — svoris. Dauguma preparatų dozuojami griežtais svorio intervalais; per maža dozė neveiksminga ir skatina atsparumą, per didelė — toksiška. Trečias — amžius ir fiziologinė būklė: kačiukams, nėščioms ir laktuojančioms patelėms tinka tik dalis preparatų. Ketvirtas — gyvenimo būdas: laukan išeinantiems gyvūnams reikalinga erkių prevencija, medžiojantiems — dažnesnė kaspinuočių kontrolė, keliaujantiems į pietų regionus — širdies kirmėlių profilaktika.
Penktas, dažnai pamirštamas — kartu vartojami vaistai. Kai kurie antiparazitiniai preparatai sąveikauja su prieštraukuliniais ar kitais sistemiškai veikiančiais vaistais.
Atsparumo problema
Ilgalaikis tos pačios klasės naudojimas kai kuriose parazitų populiacijose sumažino jautrumą, ypač blusų ir kai kurių žarnyno nematodų atveju. Praktinės priemonės — periodinė klasių rotacija, tikslus dozavimas pagal svorį ir gydymo pagrindimas tyrimu, o ne kalendoriumi. Išmatų tyrimas prieš dehelmintizaciją leidžia nustatyti, ar parazitų apskritai yra ir kokių, ir taip išvengti nereikalingo preparatų naudojimo.
Kombinuoti preparatai
Vis daugiau preparatų derina kelias klases vienoje formoje — pavyzdžiui, izoksazoliną su makrocikliniu laktonu, apimant išorinius ir vidinius parazitus vienu kartu. Tai patogu, tačiau reikalauja įvertinti, ar visi komponentai konkrečiam gyvūnui reikalingi ir tinkami. Katei, kuri neišeina iš namų, mėnesinis plataus spektro derinys gali būti perteklinis; šuniui, gyvenančiam kaime, — nepakankamas erkių atžvilgiu.
Preparato parinkimas pagal šiuos kriterijus vyksta ne lentynoje, o konsultacijoje. Vaistinė, veikianti prie veterinarijos klinikos, turi galimybę derinti preparatą su gyvūno svoriu, amžiumi, sveikatos istorija ir jau vartojamais vaistais; tokį modelį taiko veterinarinė vaistinė Vilniuje prie Jakovo klinikos, kur receptiniai ir nereceptiniai antiparazitiniai preparatai išduodami su specialisto rekomendacija dėl dozės ir intervalo.
Kartu verta žinoti, kad kai kurie antiparazitiniai preparatai turi laukimo laiką po vakcinacijos ar chirurginių procedūrų, o kiti nesuderinami su tam tikromis vaistų grupėmis. Šios sąlygos nurodomos informaciniuose lapeliuose, tačiau praktikoje jas įvertina specialistas, matantis visą gyvūno gydymo vaizdą.
Vartojimo klaidos
Šunų preparato naudojimas katei — pavojingiausia. Dozavimas „iš akies” pagal spėjamą svorį — dažniausia. Lašų užlašinimas ant kailio, o ne ant odos — neveiksminga. Maudymas iš karto po kontaktinių preparatų — sumažina jų veikimą. Kelių preparatų derinimas be konsultacijos — sąveikos ir perdozavimo rizika.
Antiparazitinė profilaktika yra ne prekė, o gydymo sprendimas, ir jos veiksmingumas priklauso nuo to, kiek tiksliai preparatas atitinka gyvūną.